7 skyrius
Vos tik nusileido saulė, Erikas išlindo iš slėptuvės po svečių miegamojo spinta. Pakėlęs mane jausmingai pabučiavo. Jau buvau pašildžiusi jam Tikro kraujo; Erikas susiraukė jį išvydęs, bet nugurkė visą butelio turinį.
— Kas tas vaikas? — paklausė.
— Hedlės sūnus, — atsakiau. Erikas susipažino su Hedle, kai ši buvo Sofi Anos Leklerk, dabar jau galutinai mirusios Luizianos karalienės, mergina.
— Ji buvo ištekėjusi už kvėpuojančiojo?
— Taip, dar prieš susipažindama su Sofi Ana, — patvirtinau. — Už labai mielo vyruko Remio Savojaus.
— Ar tai jį užuodžiu? Su tuo stipriu fėjos prieskoniu?
Vaje.
— Taip, Remis buvo užsukęs Hanterio šią popietę. Berniukas viešėjo pas mane, nes Remiui reikėjo važiuoti į šeimos laidotuves. Jis manė, kad laidotuvės nelabai gera vieta mažam vaikui. — Nepradėjau pasakoti apie nedidelę Hanterio problemėlę. Kuo mažiau asmenų (įskaitant ir Eriką) žinos apie ją, tuo bus geriau.
— Ir?
— Norėjau papasakoti prieš porą naktų, — tęsiau. — Atsimeni mano pusbrolį Klodą?
Erikas linktelėjo.
— Jis pasiprašė likti čia kurį laiką, nes, mirus abiem seserims, jautėsi namie vienišas.
— Leidai vyrui gyventi kartu. — Eriko balsas skambėjo nepiktai, veikiau tarsi jis būtų nusiteikęs pykti, suprantat, ką turiu galvoje? Jo balse buvo girdėti kandi gaidelė.
— Patikėk, jis tikrai nesidomi manimi kaip moterimi, — pasakiau, nors prieš akis šmėkštelėjo kaltės jausmą žadinantis vaizdelis, kai Klodas užklupo mane vonios kambaryje. — Jį domina tik vaikinai.
— Žinau, kad puikiai išmanai, kaip susidoroti su ramybės neduodančia fėja, — ištarė Erikas reikšmingai patylėjęs.
Man jau teko nudobti keletą fėjų. Ne itin mėgstu, kai man tai primena.
— Taip, — pripažinau, — o kad jaustumeisi ramiau, ant staliuko šalia lovos nuo šiol laikysiu vandens pistoletą, užtaisytą citrinų sultimis. — Citrinų sultys ir geležis — silpnosios fėjų vietos.
— Gerai, jausiuos ramiau, — pasakė Erikas. — Ar tai Klodą tavo žemėse užuodė Heidė? Jaučiau tavo susirūpinimą, ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl atvykau praėjusią naktį.
Kraujo ryšys veikė visu pajėgumu.
— Ji sako, kad nė viena iš fėjų, kurių pėdsakus užtiko, nėra Klodas, — atsakiau. — Tai tikrai verčia mane nerimauti. Bet...
— Man irgi kelia nerimą. — Erikas nuleido akis į tuščią Tikro kraujo butelį ir tarė: — Suke, privalai žinoti keletą dalykų.
— O. — Kaip tik žiojausi papasakoti apie naują lavoną. Buvau tikra, kad Erikas būtų tęsęs pokalbį apie kūną, jeigu Heidė būtų apie jį užsiminusi. Man tai atrodė gana svarbu. Gal kad jam sutrukdžius mano balse pasigirdo susierzinimas, Erikas pažvelgė skvarbiu žvilgsniu.
Aišku, aš klydau, atsiprašau. Jo nuomone, turėjau springti nuo troškimo sugerti visą informaciją, kuri, kaip Erikui atrodė, padėtų man įveikti vampyrų politikos minų lauką. Kitomis naktimis su džiaugsmu būčiau sužinojusi daugiau apie savo vaikino gyvenimą, tačiau šiąnakt po neįprasto streso ir įtampos, kuriuos kėlė rūpinimasis Hanteriu, labiausiai norėjau (vėlgi atsiprašau) papasakoti apie naujo lavono miškuose krizę, o tada ilgai ir gerai pasidulkinti.
Paprastai Erikas būtų mielai pritaręs šiai programai.
Regis, ne šiąnakt.
Susėdome vienas priešais kitą prie virtuvės stalo. Pasistengiau neatsidusti per garsiai.
— Juk dar prisimeni suvažiavimą Rode ir kaip ten buvo sukviesti valstijų nuo pietų iki šiaurės rėžio atstovai, — pradėjo Erikas.
Linktelėjau. Pradžia nežadėjo nieko labai gero. Lavonas buvo daug skubesnis dalykas. Nekalbant apie seksą.
— Kai pagaliau išdrįsome patraukti iš vienos Naujojo Pasaulio pusės į kitą, o baltųjų kvėpuojančiųjų populiacija taip pat pradėjo migruoti per žemyną, — mes buvome pirmieji tyrinėtojai, — didelė mūsų grupė susirinko pasidalyti teritorijos, kad galėtume geriau valdyti savo populiaciją.
— Ar jums atvykus, čia jau buvo vietinių indėnų vampyrų? Ei, o gal tu dalyvavai Leifo Eriksono[7] ekspedicijoje?
— Ne, jis ne mano kartos. Kad ir kaip keista, vietinių Amerikos vampyrų buvo labai nedaug. O ir tie, kurie čia jau gyveno, skyrėsi nuo mūsų keliais dalykais.
Hm, pasidarė visai įdomu, tačiau aiškiai mačiau, kad Erikas nesiruošia nukrypti į šalį ir užpildyti informacijos spragų.
— Per tą pirmą visuotinį susirinkimą, maždaug prieš tris šimtus metų, kilo daug nesutarimų. — Erikas atrodė labai labai rimtas.
— Nejaugi?
Vampyrai ginčijosi? Būčiau galėjusi nusižiovauti.
Erikui mano sarkazmas aiškiai nepatiko. Jis pakėlė savo šviesų antakį, tarsi sakydamas: „Gal jau galėčiau tęsti? Ar tu ir toliau neduosi man ramybės?“
Išskėčiau rankas: „Tęsk jau, tęsk.“
— Padalijome šalį ne žmonių papročiu, bet įliejome šiek tiek pietų ir šiek tiek šiaurės į kiekvieną sektorių. Manėme, kad taip išlaikysime dalinę reprezentaciją. Taigi labiausiai į rytus nutolęs sektorius, kurį daugiausia sudaro pakrančių valstijos, buvo pavadintas Mošupo klanu pagal vietos indėnų mitologinę būtybę, milžiną, kurio simbolis yra banginis.
Hm, mano akys tą akimirką tikriausiai atrodė kiek apsiblaususios.
— Pasiieškok informacijos internete, — nekantriai tarė Erikas. — Mūsų klanas — jį sudaro Rode susitikusios valstijos — vadinamas Amonu, kaip saulės dievas iš egiptiečių mitologijos, o simbolis yra plunksna, nes Amonas dėvėdavo plunksnų karūną. Prisimeni, kad ten visi buvome įsisegę mažus plunksnos formos segtukus?
E. Ne. Papurčiau galvą.
— Ką gi, tai buvo labai įtemptas suvažiavimas, — pripažino Erikas.
Na, taip, su bombomis, sprogimais ir taip toliau.
— Į vakarus nuo mūsų įsikūręs Dzeuso iš romėnų mitologijos klanas, todėl, savaime aišku, jų simbolis yra žaibas.
Savaime aišku. Palinksėjau išmintingai pritardama. Erikas tuo metu tikriausiai pajuto, jog ne visai rimtai žiūriu į jo pasakojimą. Pažvelgė į mane rūsčiai.
— Suke, tai svarbu. Kaip mano žmona privalai žinoti.
Net nesiruošiau šiąnakt leistis į kalbas apie šį dalyką.
— Supratau, tęsk, — pasakiau.
— Ketvirtasis klanas Vakarų pakrantėje vadinamas Narajana. Vardas atėjęs iš ankstyvojo hinduizmo, o jo simbolis yra akis, nes Narajana sukūrė saulę ir mėnulį iš savo akių.
Man kilo keletas klausimų, pavyzdžiui: „Kas, po galais, sugalvojo ar parinko šiuos kvailus pavadinimus?“ Kai tuos klausimus uždaviau savo vidiniam cenzoriui, jie skambėjo vienas už kitą sarkastiškiau. Garsiai tariau:
— Juk Rode — Amono klano susirinkime — buvo vampyrų, kurie turėtų priklausyti Dzeuso klanui, ar ne?
— Taip, puiku! Susitikimuose būna lankytojų, ypač jeigu jie turi asmeninių interesų dėl aptariamų dalykų, jeigu yra įsipainioję į teisinius procesus prieš vampyrus kituose sektoriuose arba ketina vesti ką nors iš sektoriaus, kuriam atėjo laikas rengti suvažiavimą. — Jo akių kampučiuose pasirodė pritariančios šypsenos sukeltų raukšlelių. „Narajana padarė saulę iš savo akių“, — pagalvojau. Nusišypsojau.
— Suprantu, — tariau. — Kaip tada Felipė nukariavo Luizianą, jei priklausome Amonui, o jis... Ei, o Nevada priklauso Narajanos ar Dzeuso klanui?
— Narajanos. Jis užėmė Luizianą, nes mažiausiai iš visų vampyrų bijojo Sofi Anos. Jis viską suplanavo, o kai valdančioji Narajanos klano... taryba... patvirtino planą, įvykdė sumanymą greitai ir tiksliai.
— Felipė privalėjo pateikti planą prieš mus puldamas?
— Taip įprasta. Narajanos karaliai ir karalienės nebūtų norėję, kad jų teritorija susilpnėtų, jeigu Felipei būtų nepasisekę, o Sofi Ana būtų užėmusi Nevadą. Todėl turėjo apibendrintai nupasakoti planą.
— Ir jie nemanė, kad mums tai gali nepatikti?
— Tai ne jų rūpestis. Jeigu esame pakankamai silpni, kad mus būtų galima nukariauti, visi turi teisę užpulti. Sofi Ana buvo gera lyderė, labai gerbiama. Jai tapus neveiksnia, Felipė nusprendė, kad esame silpni ir mus galima pulti. Steno pavaduotojas Teksase ištisus mėnesius nuo to laiko, kai Stenas buvo sužeistas Rode, iš visų jėgų stengiasi išlaikyti Teksasą. Jam tikrai nelengva.
— Iš kur jie sužinojo, kaip stipriai buvo sužalota Sofi Ana? Ar kaip smarkiai sužeistas Stenas?
— Šnipai. Mes visi vieni kitus šnipinėjame. — Erikas gūžtelėjo pečiais. (Baisaus čia daikto. Cha, šnipai.)
— Kas jeigu vienas iš Narajanos valdovų būtų skolingas Sofi Anai paslaugą ir būtų nusprendęs perspėti ją apie valstijos užėmimą?
— Esu tikras, kad kai kurie svarstė tokią galimybę, tačiau Sofi Ana buvo sunkiai sužeista, todėl, manyčiau, jie nusprendė, kad Felipė turi persvarą.
Baugu.
— Kaip tu dar gali kuo nors pasitikėti?
— Aš ir nepasitikiu. Yra tik dvi išimtys. Tu ir Pem.
— O, — tariau. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip jausčiausi jo vietoje. — Erikai, juk tai siaubinga.
Maniau, kad Erikas irgi tik gūžtelės pečiais, bet pažvelgė į mane labai rimtai.
— Taip. Tikrai nemalonu.
— Ar žinai, kas šnipinėja Penktajame regione?
— Savaime aišku, jog Felicija. Ji silpna, ir niekam ne paslaptis, kad jai kažkas moka. Galbūt Stenas iš Teksaso arba Freida iš Oklahomos.
— Nepažįstu Freidos. — Steną jau buvau sutikusi. — O Teksasas priklauso Dzeusui ar Amonui?
Erikas žvelgė į mane švytėdamas. Buvau tarsi geriausia jo mokinė.
— Dzeusui, — pasakė. — Nors Stenas turėjo būti suvažiavime, nes pasiūlė dalyvauti viename kurortų projekte kartu su Misisipe.
— Jis rimtai už tai sumokėjo, — pasakiau. — Jeigu visi turi šnipų, mes jų irgi turime, taip?
— Žinoma.
— Kas? Aš juk nieko nepasigedau.
— Jei gerai prisimenu, Naujajame Orleane susipažinai su Rasulu.
Linktelėjau. Rasulas buvo iš Vidurio Rytų ir turėjo neblogą humoro jausmą.
— Jis išgyveno perėmimą.
— Taip, nes sutiko būti Viktoro ir Felipės šnipu. Jie pasiuntė jį į Mičiganą.
— Mičiganą?
— Ten įsikūrusi labai didelė arabų bendruomenė, todėl Rasulas puikiai tinka. Papasakojo jiems, kad pabėgo gelbėdamasis nuo užpuolimo. — Erikas nutilo. — Juk žinai, kad jo gyvenimas būtų baigtas, jeigu kam nors apie tai prasitartum.
— O, tu ką! Nesiruošiu niekam nieko išduoti. Jau vien tai, kad jūs pavadinote Amerikos gabalėlius dievų vardais yra... — Papurčiau galvą. Tikrai kažkas tokio. Net nežinojau, kaip tai pavadinti. Puikybe? Kvailyste? Keistenybe? — Kita vertus, man Rasulas patinka. — Be to, pagalvojau, kad pasielgė velniškai protingai pasinaudojęs proga ir pasprukęs nuo Viktoro įtakos, nesvarbu, ką pasižadėjo daryti mainais. — Kodėl taip staiga sumanei man visa tai papasakoti?
— Manau, privalai žinoti, kas vyksta aplink tave, mylimoji. — Erikas dar niekada neatrodė toks rimtas. — Praeitą naktį dirbau ir netikėtai susivokiau, kad mane blaško mintis, jog gali nukentėti dėl savo nežinojimo. Pem man pritarė. Ji jau keletą savaičių norėjo tau papasakoti apie mūsų hierarchiją, bet aš maniau, kad žinios taps tau našta, juk ir taip turėjai susidoroti su daugybe problemų. Pem man priminė, kad nežinojimas gali tave pražudyti. Aš pernelyg tave vertinu, kad leisčiau šiai situacijai tęstis.
Pirma mintis buvo, kad man visai patiko nežinoti ir kad būčiau visai nieko prieš ir toliau taip gyventi. Tada turėjau perlipti per save. Erikas rimtai bandė labiau įtraukti mane į savo gyvenimą, į jo plonybes. Mėgino padėti priprasti prie to pasaulio, nes laikė jo dalimi. Pajutau jam šiltus jausmus.
Galiausiai ištariau:
— Ačiū. — Bandžiau sugalvoti, kokių protingų klausimų uždavus. — E, aišku. Vadinasi, kiekvienos valstijos karaliai bei karalienės tam tikrame sektoriuje susirenka priimti sprendimų ir užmegzti santykių maždaug kas porą metų, ar kaip?
Erikas žvelgė į mane atsargiai. Jautė, kad ne viskas taip jau nuostabu Sukiavoje.
— Taip, — tarė. — Nebent kyla kokia nors krizė, dėl kurios sušaukiamas papildomas susirinkimas. Valstijos nebūtinai yra atskiros karalystės. Pavyzdžiui, yra atskiri Niujorko ir likusios valstijos dalies valdovai. Florida taip pat padalyta.
— Kodėl? — Jo atsakymas mane pribloškė, tada viską geriau apsvarsčiau. — O, ten daug turistų. Gausu lengvo grobio. Didelė vampyrų populiacija.
Erikas linktelėjo.
— Kalifornija padalyta į tris: Sakramento Kaliforniją, San Chosė Kaliforniją ir Los Andželo Kaliforniją. O, pavyzdžiui, Šiaurės ir Pietų Dakotos valstijos tapo viena karalyste, nes ten mažai gyventojų.
Man tapo paprasčiau žiūrėti į pasaulį vampyro akimis. Jei prie šaltinio susiburs daugiau gazelių, pagausės ir liūtų. Mažiau grobio — mažiau plėšrūnų.
— O kaip tvarkomi reikalai — na, sakykim, Amono klano — tarp tų kas dvejus metus vykstančių susitikimų? — Juk turėtų kilti įvairių klausimų ir problemų.
— Daugiausia per interneto forumus. Kai būtina susitikti akis į akį, susirenka šerifų komitetai — priklauso nuo situacijos. Jeigu nesutarčiau su kito šerifo vampyru, paskambinčiau šerifui, o jei jis nebūtų pasiruošęs patenkinti mano prašymo, jo dešinioji ranka susitiktų su mano dešiniąja ranka.
— Kas jeigu ir tai nesuveiktų?
— Tada nesutarimus pastūmėtų aukščiau hierarchijos laiptais iki pat didžiojo suvažiavimo. Be to, tais metais, kai nėra suvažiavimo, vyksta neformalus susitikimas, be jokių ceremonijų ar šventimų.
Mano galvoje sukosi daug klausimų, bet visi jie buvo iš „kas, jeigu“ kategorijos, ir nebuvo didelės būtinybės sužinoti atsakymus dabar pat.
— Tvarkelė, — pasakiau. — Ką gi, buvo tikrai įdomu.
— Tu neatrodai susidomėjusi. Veikiau susierzinusi.
— Ne to tikėjausi, kai sužinojau, kad miegi mano namuose.
— O ko gi tikėjaisi?
— Kad atvykai pas mane, nes nebegalėjai ištverti daugiau nė minutės be pasakiško, stulbinamo sekso su manimi.
— Šį sykį po galais tą lavoną.
— Papasakojau viską dėl tavo gerovės, — rimtai kalbėjo Erikas. — Na, o dabar aš net labai pasiruošęs su tavimi pasimylėti ir tikrai galiu parūpinti stulbinamą seksą.
— Tada liaukis trypčiojęs, o tai teks gaudyti vėją laukuose, brangusis.
Vienu judesiu, kuris buvo per greitas mano akims, Erikas nusimetė marškinius, o kol gėrėjausi vaizdu, nuo kūno dingo ir kiti drabužiai.
— Aš mieliau gaudysiu tave, — pasakė vampyras, demonstruodamas jau išlindusias iltis.
Spėjau pasiekti svetainės vidurį, kai jis mane pagavo. Likusį kelią iki miegamojo mane nešė.
Buvo puiku. Nors vis dar graužė nesiliaujantis nerimas, jis buvo sėkmingai nuslopintas labai malonias keturiasdešimt penkias minutes.
Erikui patiko gulėti pasirėmus ant alkūnės, o kita ranka glostyti man pilvą. Kai užprotestavau, kad jis nėra visiškai plokščias ir dėl to jaučiuosi stora, vampyras nuoširdžiai nusikvatojo.
— Kam reikalingas kaulų maišas? — tarė visiškai nuoširdžiai. — Tikrai nenoriu užsigauti į moters, su kuria guliu lovoje, aštrius kampus.
Šie žodžiai privertė pasijusti daug geriau nei bet kas, ką jis buvo pasakęs pastaruoju metu.
— Ar moterys... Ar moterys buvo apvalesnių formų, kai tu buvai žmogus? — paklausiau.
— Mes ne visada turėjome pasirinkimą, kokie stori galime būti, — sausai atkirto Erikas. — Blogais metais būdavome liesi, vien oda ir kaulai. Gerais metais, kai galėdavome valgyti, taip ir darydavome.
Į aučiausi sugėdyta.
— O, atleisk.
— Šis amžius yra nuostabus, — sakė Erikas. — Galima valgyti, kai tik užsimanai.
— Jeigu turi pinigų susimokėti už maistą.
— Jei neturi, gali pavogti, — atsakė jis. — Svarbiausia, kad maisto visada kur nors yra.
— Ne Afrikoje.
— Žinau, kad daugybėje pasaulio vietų žmonės vis dar badauja, tačiau anksčiau ar vėliau šis klestėjimas pasieks visus. Tiesiog čia atėjo pirmiausia.
Man jo optimizmas pasirodė nuostabus.
— Tikrai taip manai?
— Taip, — tarė jis paprastai. — Suke, sušukuok man plaukus, gerai?
Išsitraukiau plaukų šepetį ir gumytę. Gal tai ir kvaila, bet man tikrai patikdavo jį šukuoti. Erikas atsisėdo ant taburetės priešais mano tualetinį staliuką, o aš apsivilkau jo dovanotą chalatą — gražų, šilkinį, baltos ir persikų spalvos. Pradėjau šukuoti ilgus vampyro plaukus. Kai pasakė neprieštaraująs, paėmiau plaukų gelio ir glosčiau šviesias sruogas atgal, kad vaizdo negadintų jokie laisvi plaukeliai. Lėtai ir kiek įmanoma tvarkingiau supyniau kasą, tada užrišau gumelę. Kai plaukai nesiplaikstė aplink veidą, Erikas atrodė rūstesnis, bet toks pat gražus. Atsidusau.
— Koks čia garsas iš tavęs sklinda? — paklausė jis, sukiodamasis į šalis, kad geriau apžiūrėtų save veidrodyje iš visų pusių. — Ar tu nepatenkinta rezultatu?
— Manau, atrodai puikiai, — atsakiau. Tik tas faktas, kad jis gali apkaltinti mane apsimestiniu kuklumu sulaikė nuo klausimo: „Tik ką, po galais, tu veiki su manimi?“
— O dabar aš sušukuosiu tau plaukus.
Viduje krūptelėjau. Tą naktį, kai pirmą kartą mylėjausi, Bilas tol šukavo man plaukus, kol šio judesio juslingumas virto visai kitokio tipo juslingumu.
— Kad ačiū, nereikia, — pasakiau guviai.
Ūmai suvokiau, kad jaučiuosi labai keistai.
Erikas staigiai apsisuko ir pažvelgė į mane.
— Suke, kodėl tu tokia nervinga?
— Ei, o kas atsitiko Aliaskai ir Havajams? — paklausiau nei iš šio, nei iš to. Vis dar laikiau rankoje šepetį ir visai to nenorėdama išmečiau jį ant žemės. Jis kaukštelėjo į medines grindis.
— Ką? — Erikas nuleido akis į šepetį, tada pakėlė jas ir pasižiūrėjo į mano veidą kiek sutrikęs.
— Kokiam sektoriui jie priklauso? Ar jie abu Nakamura?
— Narajana. Ne. Aliaska susidėjo su kanadiečiais. Jie turi savo sistemą. Havajai autonomiški.
— Tai tiesiog kvaila. — Buvau nuoširdžiai pasipiktinusi. Tada prisiminiau, kad turiu pasakyti Erikui labai svarbų dalyką. — Spėju, Heidė tau raportavo šniukštinėjusi mano žemėse? Papasakojo apie kūną? — Rank; nevalingai trūktelėjo.
Erikas stebėjo kiekvieną mano judesį primerktomis akimis.
— Mes jau kalbėjomės apie Debę Pelt. Jeigu labai nori, galiu perkelti ją kitur.
Visa suvirpėjau. Troškau papasakoti jam apie šviežią lavoną. Jau žiojausi, tačiau kažkodėl buvo sunku suformuluoti sakinį. Jaučiausi visai neįprastai. Erikas palenkė galvą į šoną, akys įsmigo man į veidą.
— Suke, elgiesi labai keistai.
— Kaip manai, ar Alsidas galėtų iš kvapo atpažinti, kad tas lavonas yra Debės? — paklausiau. Kas su manimi darėsi?
— Ne iš kvapo, — atsakė jis. — Lavonas yra lavonas. Jis neišlaiko išskirtinio kvapo, leidžiančio atskirti kiekvieną asmenį, ypač po tiek laiko. Ar nerimauji dėl to, ką mano Alsidas?
— Ne taip smarkiai, kaip anksčiau, — toliau vapėjau. — Ei, o šiandien per radiją girdėjau, kad vienas iš Oklahomos senatorių prisipažino esąs vilkolakis. Pareiškė, kad užsiregistruos valstybiniame biure tik tada, kai iš seno, atšalusio lavono bus išrautos jo iltys.
— Manau, kad nepalanki reakcija į šį įstatymo projektą padės vampyrams, — pasakė Erikas su šiokiu tokiu pasitenkinimu. — Žinoma, mes visada suvokėme, kad vyriausybė vienaip ar kitaip norės mus stebėti. Dabar atrodo, kad jeigu vilkolakiai laimės kovą nebūti nuolat stebimi, mums pavyks padaryti tą patį.
— Tu geriau jau renkis, — pasakiau. Netrukus atsitiks kažkas blogo, ir Erikui reikėjo būti apsirengusiam.
Jis apsisuko ir paskutinį kartą dirstelėjo į savo atspindį veidrodyje.
— Gerai, — pasakė šiek tiek nustebęs. Vis dar buvo nuogas ir nuostabus, tačiau šią akimirką nejaučiau jokio geidulio. Buvau susierzinusi, susinervinusi ir sunerimusi. Rodės, tarsi mano oda būtų ropoję šimtai vorų. Nežinojau, kas darosi. Bandžiau prabilti, bet supratau, kad negaliu. Priverčiau pirštus parodyti Erikui, kad paskubėtų.
Vampyras be žodžių dar kartą sunerimęs dirstelėjo į mane ir pradėjo ieškoti drabužių. Rado kelnes ir jas užsitempė.
Susmukau ant grindų, spausdama rankas prie veido. Jaučiausi taip, tarsi mano kaukolė netrukus atsiskirs nuo stuburo. Suinkščiau. Erikas metė savo marškinius.
— Ar gali pasakyti, kas negerai? — tarė jis, atsiklaupęs ant grindų šalia manęs.
— Kažkas ateina, — pasakiau. — Jaučiuosi taip keistai. Kažkas ateina. Jau beveik čia. Kažkas, turintis tavo kraujo. — Suvokiau, kad toks pat nežymus keistumas buvo apėmęs, kai susidūriau su Bilo kūrėja Lorena. Su Bilu kraujo ryšio neturėjau ar jis buvo bent jau ne toks stiprus ir saistantis, kaip su Eriku.
Man nespėjus mirktelėti, Erikas pašoko ant kojų, išgirdau, kaip giliai krūtinėje jis skleidžia kažkokį garsą. Rankos buvo sugniaužtos į baltus kumščius. Susiriečiau prie lovos, o jis stovėjo tarp manęs ir atviro lango. Dar kartą mirktelėjau ir suvokiau, kad už lango kažkas stovi.
— Apijau Livijau Okela, — ištarė Erikas. — Šimtas metų praėjo.
[7] X ir XI amžių sandūroje gyvenęs norvegų keliautojas, kuris, manoma, buvo pirmasis europietis, aplankęs Šiaurės Ameriką beveik 500 metų prieš Kristupą Kolumbą.